Ryšys :)

V.Kudirkos 20 – 5
Lietuva

2007-06-30

Žinau, kad šiąnakt sapnavai. Pirmą kartą sapnavai. Juk Tu visada sakydavai, kad nesapnuoji. O šiąnakt sapnavai, nes negirdėjau tavo žodžių: „Aš nesapnavau... Aš nesapnavau... dažniausiai išgirstu: „Aš nesapnuoju sapnų. Kodėl aš nesapnuoju tavęs?“. Visada bijodavai ir išsigąsdavai. Visada tikėjai, kad esi bejausmis. Kitoks, kad nesapnuoji sapnų. O aš, iš tiesų, tikėjau, kad Tu esi laimingiausias žmogus. Tu nesapnavai košmarų. Tu nesapnavai savo ateities. Tu nors naktimis negalvodavai apie savo problemas. Tu sau leisdavai pailsėti. Tu sau leisdavai būti laisvas. Iki šios nakties. Iki šio ryto. Aišku, Tu man nepasakoji sapno, bet man ir nereikia, kad jį pasakotu. Aš jaučiu.
Aš jaučiu, kad sapnavai mane. Mane, bet visai kitokią, nei Tu mane pažįsti. Tu sapne mane matei tikresnę, o gal kaip tik ne. Neaišku. O Tu man dar nepasakoji to sapno. Nepasakoji nieko. Tik tyli. Pirmą kartą jaučiu tokią tylą. Nei šaltą, nei šiltq. Nei karčią, nei saldžią. Tylą, kuri nei slegia, nei šildo. Ji tiesiog verčia drebėti, bet ne iš baimės, ne iš džiaugsmo. Neaišku iš ko, bet aš drebu. Aš nežinau, kas tai. Bet ta tyla yra. Noriu nutraukti ją. Noriu dešimt kartų sušukti: „Aš Tave myliu!“. Bet negaliu, kažkas neleidžia. Ir nežinau kas. O Tu leidi jam būti čia. Leidi. O aš negaliu. Negaliu! Negaliu! Ką po velnių Tu sapnavai?
Bet tai ir lieka tik mano riksmai. Tu jų negirdi. Tik tyli. O galiausiai kai mums ateina laikas išsiskirti, Tu pabučiuoji mane ir palieki. Nei žodžio neištari. Išeini ir palieki. O aš taip ir nesužinau Tavo sapno. Tavo vienintelio sapno.

Su meile.